- žlėbčioti
- žlė́bčioti, -ioja, -iojo 1. žr. žlebčioti 1: Žlė́bčioja kaip be dantų Kp. Ką čia žlė́bčioji, valgyk greičiau! Š. Anas visur išara: ir už stalo žlėbčios žlėbčios, seilėsis seilėsis Ds. Žlė́bčioja kaip piemuo, pietų paleistas Alz. Nežlė́bčiok, jei nenori valgyt Vb. Katras žlė́bčioja, tai ir vieno užteks [lašinių gabaliuko] Alz. ^ Tau ir kąsnelis bežlėbčiojant šūdu pavirto LTR(Šmn). 2. tr. iš lėto ėsti: Šienas suplėkęs – žlė́bčioja [galvijai] nenorom Kp. 3. intr. žiopčioti, čepsėti: Besočiai! Per visą dieną [karkvabaliai] guli ant saulės ir žlėbčioja, o naktį atvėsus sukyla tik ryt, tik ėst lapus V.Kudir. ^ Žlėbčioja kaip telias apie karvę LTR(Pnd). 4. tr. prk. vangiai, nenoromis skaityti, suprasti: Ganėtinai būdamas supaikintas ją (Bibliją) žlėbčiotų brš. Ieškotojai mokslo buvo užmiršę tėmyti ir tardyti pačią gamtą, o žlėbčiojo ir atrajojo žinias savo pirmtakūnų J.Šliūp. \ žlėbčioti; sužlėbčioti
Dictionary of the Lithuanian Language.